Featured/ Keliauju/ Pavasaris/ Vasara

APLINK GOZO SALĄ per 3 dienas

Gozo saloje su vyru lankėmės dar šį pavasarį, o žurnalo „Keliauk“ prašymu kelionę po salą aprašiau šios vasaros žurnale. Keliaudami su vyru dažniausiai ragaujame daug vietinio maisto ir labai daug vaikštome. Šioje kelionėje irgi derinome dvi savo aistras: hikingą ir kulinarinį turizmą. Beje, ši pomėgių pora labai dera tarpusavyje, nes daug ragaujant, po to viską išvaikščiojame ir namo grįžtame be papildomų kilogramų. Nors mums patiems vasara yra šventas atostogų metas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, bet prisiminti tolimą kelionę labai smagu. Tikiuosi, atostogų sezonui įsibegėjant, keliaujantiems į Maltą ir Gozo salas, šis straipsnis bus naudingas!

Kelionė po Gozo salą prasidėjo!

Jau kurį laiką iš Vilniaus į Maltą tiesiogiai skraidinančios pigios avialinijos mudu su vyru viliojo čia apsilankyti. Maltą, kaip valstybę, žino dauguma, bet kad ją sudaro 3 skirtingos salos − Malta, Kominas (Comino) ir Gozas (Gozo) − tik nedaugelis. Didžiausia šios salų valstybės sala − Malta su sostine Valeta, o pati mažiausia − Kominas, garsėjantis savo Žydrąja lagūna (Blue Lagoon). Trečioji sala – Gozas − yra žaliausia iš visų. Dažniausiai į ją turistai atplaukia iš Maltos vienai dienai ir turistiniu autobusu arba automobiliu greituoju būdu apžvalgo salą. Mes Gozo salą šį kartą pasirinkome pagrindiniu savo kelionės tikslu, todėl vos nusileidę oro uoste, sėdome į autobusą, vežantį į Cirkewwa, Maltos salos iškyšulį, iš kurio kas 45 minutes plaukia keltai. Nors atstumas nedidelis, bet Maltoje eismas vyksta lėtai, todėl uostą pasiekėme per 1,5 valandos, dar apie 30 minučių plaukėme keltu ir pagaliau mus pasitiko žalieji Gozo krantai. Patraukėme į šiaurinę salos dalį, Marsalforno  (Marsalforn) miestelį. Pati sala nėra didelė, vos 67 kv. km, joje gyvena apie 27 000 gyventojų. Šios salos sostinė − Viktorija (Victoria), pavadinta Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos garbei, kadangi Malta ilgą laiką buvo jos kolonija.  Senasis salos sostinės pavadinimas − Rabatas (Rabat), šnekamojoje kalboje vartojamas iki šiol, todėl dažniausiai rašomi du šios salos sostinės pavadinimai. Gozas − gana žalia, agrarinė sala, kurioje auga vynuogynai, apelsinmedžių, citrinmedžių, figmedžių giraitės. Saloje lankėmės kovo viduryje, tuo metu ji visa žydėjo ir žaliavo, vyravo gaivus pavasaris. Nors orai buvo saulėti bei šilti (+16/18), bet pūtė stiprūs vėjai bei retkarčiais palynodavo. Turistiniam sezonui sala dar tik ruošėsi, o mūsų šios kelionės tikslas buvo kuo daugiau išragauti ir pėstute apkeliauti Gozo salą. 

Gozo salos krantai

1-oji diena, kvepianti pavasariniais apelsinais: 37 134 žingsniai (26,5 km)

Rytą pradėjome „gozietiškais“ pusryčiais, kuriems raikėme ypatingai traškią vietinę duoną (jos vidus net kelias dienas išlieka minkštas ir purus) ir ant jos godžiai tepėme vietinių ūkininkų užaugintų citrinų, apelsinų bei figų džemus, o užsigėrėme šviežiai spaustomis pavasarinio derliaus apelsinų sultimis. Po tokių saldžiarūgščių pusryčių patraukėme apžiūrėti Marsalforno, kuriame ir buvome įsikūrę. Jis garsėja savo senosiomis druskų garyklomis, nardymo mokyklomis ir čia prasidedančiais įspūdingais pasivaikščiojimų takais. Tai vienas populiariausių salos kurortų, bet kovo viduryje jis dar buvo gana tuščias ir gyventojai tik ruošėsi artėjančiam turistiniam sezonui. Todėl ilgai negaišę patraukėme pirmuoju pėsčiųjų taku, vedančiu link Ir-Ramla paplūdimio, įsikūrusio gražioje įlankoje. Tai vienas iš nedaugelio smėlėtų paplūdimių saloje, nes visi kiti dažniausiai  akmenuoti. Kelias vedė siauru, bet labai vaizdingu pėsčiųjų taku, kurio vienoje pusėje apačioje mėlynavo jūra, o kitoje keitėsi kalnai ir kalvos. Vaizdai kaip iš atvirutės: jūros žydrumas ir žaluma − tiesiog kerintys! Gražiausi vaizdai atsiveria einant nuo kalvos ant kalvos ir iš viršaus stebint jūros bangų mūšą, o nusileidus į smėlėtą Ir-Ramla paplūdimį viskas atrodo kaip paprasčiausiame pliaže. Vanduo toks, kad į jūrą galėjome tik įbristi, pailsinti kojas ir keliauti toliau. Kitas smėlėtas paplūdimys − gražusis San Blas Bay. Toliau per ūkininkų sodus, pilnus apelsinmedžių ir citrinmedžių, per dar tik pumpurus kraunančius vynuogynus bei besiskleidžiančių figmedžių giraites  patraukėme į labiau apgyvendintą salos dalį.

Ir-Ramla paplūdimys

Įdomu, jog kiekvienas Gozo miestelis pats sau užsiaugina vaisių aplinkinėse giraitėse. Nors nedidelėse parduotuvėlėse vietiniai apelsinai, kad ir ne tokie gražūs kaip šalia gulintys atvežtiniai, bet pigesni ir labiau paklausesni. Mes ragavome ir tų, ir kitų – vietiniai iškart pakerėjo varvančiomis sultimis ir jų saldumu. Todėl kiekvieną rytą, kol buvome saloje, pradėdavome vietiniais apelsinais.

Vietiniai apelsinmedžiai besibaigiant apelsinų sezonui

Pirmasis miestelis mūsų kelyje buvo Naduras (Nadur). Gozo saloje kiekvienas namas turi lentelę su savo pavadinimu ir iš tolo šviečia ryškiaspalvėmis durimis, langinėmis ar išsikišusiais balkonėliais. Kiekviename, net ir nedideliame miestelyje rasite puošnią miesto aikštę su didinga bažnyčia ir šalia esančia kavinuke, kurioje galima užsisakyti kavos su tradiciniu pyragėliu pastizzi  ir stebėti vietinių gyvenimą.

Vietinėje mažo miestelio kavinukėje

Pastizzi

Antrasis miestelis – Šagra (Xaghra) − kiek didesnis. Jame aplankėme gyvenamojo namo rūsyje esančią stalaktitų olą − muziejų Ninus Cave. Pagyvenusi namo šeimininkė į šį muziejų palydėjo per savo svetainę ir virtuvę. Buvo įdomu iš vidaus pamatyti „gozietiškus“ namus, nors pati stalaktitų ola didelio įspūdžio nepaliko. Dar kiek pasivaikščioję po miestelį, patraukėme pėsčiomis į atgal į Marsalforną, kur mūsų laukė trumpas atokvėpis. O vakare, atgavę jėgas, dar užlipome į šalia esantį ūkininkų miestelį Zebudžą (Zebbug) ir pavakarieniavome picerijoje, kurią mums rekomendavo vietiniai. Picos tuose kraštuose labai sočios, nes kepamos su įvairiausiais ingredientais, o dažniausiai su bulvėmis ir kiaušinais. Visai nepanašios į itališkas!

Vakare net nenustebau pamačiusi, jog pėstute nukeliavome daugiau nei 26 kilometrus!

Pėsčiųjų takai Goze

2-oji diena, dvelkianti jūros druska: 29 289 žingsniai (20,8 km)

Pirmąją dieną keliavome į salos rytus, o antrąją patraukėme į vakarus. Išsiruošdami į žygį, vietinėje ūkininkų parduotuvėje prigriebėme ką tik iškeptos duonos, šviežio vietinio sūrio, saloje užaugintų sūdytų alyvuogių ir „gozietiško“ vyno. Iš anksto nujautėme, jog tikrai surengsime įsimintiniausią kelionės iškylą!

Iškyla su vaizdu už begalybę

Gozo salos sūriai verti ypatingo dėmesio. Jie turi net savo sezoniškumą. Nuo rugsėjo iki balandžio visa sala žaliuoja, tad naminiai gyvuliai turi pakankamai šviežios žolės. Vasaros metu žalia salos spalva pasikeičia į rudą, nes viskas nuo karščio išdega, todėl tai atsiliepia ir pieno kokybei. Vieitniai sūriai vadinami gbejna. Dažniausiai jie skirstomi į šviežią gbejniet friski, pusiau brandintą moxxi ir pipirinį gbejniet tal-bzar. Šviežias sūris skaniausias su vietine duona, apšlaksčius ją vietiniu alyvuogių aliejumi. Pusiau brandintas sūris džiovinamas tik dvi tris dienas. Iš jo gaminamas ir pipirinis sūris, kuris gardinamas actu, šviežiai grūstais pipirais ir vietine jūros druska. O druskų garyklos Xwejni, kuriose išgaunama vietinė druska, yra visai šalia Marsalforno, kur mes ir buvome apsistoję. Senųjų jūros vandens garyklų amžius siekia dar romėnų laikus, bet šalia jų įkurtos ir naujesnės, veikiančios tuo pačiu principu, kuriose druska gaminama iki šiol. Galima įsigyti ir senoviniu būdu išgarintos jūros druskos. Ja saloje gardinami ne tik patiekalai, bet ir konservuojamos vietinės alyvuogės, kaparėliai, brandinami sūriai.

Druskų garyklos Xwejni

Druskų garyklos Xwejni

Druskų garyklos Xwejni

Praėję druskų garyklas, pasiekėme Gasrio (Ghasri) slėnį ir jame tyvuliuojančią įspūdingą įlanką, pamėgtą nardytojų. Visai šalia plyti dar vienas gamtos kūrinys Wied il-Mielah − akmeninis langas į jūrą, vietinių jau pramintas naujuoju Azuro langu. Ten ir surengėme savo iškylą bei vietinių sūrių degustaciją su begalybės vertu vaizdu. Iš karto po to patraukėme į Ta’Pinu vienuolyną, statytą 1920−1935 metais, kuris garsėja kaip piligrimų ir stebuklingų išgijimų vieta. Jį apžiūrėję vėl sukome link jūros, norėdami pamatyti, kaip dabar atrodo 2017 m. po audros subyrėjęs garsusis Azuro langas. Vietiniai iki šiol liūdi dėl šio gamtos stebuklo netekties, nes jis į salą kasmet pritraukdavo milijonus turistų. Tai, kas iš jo liko, didelio įspūdžio nepadarė, nes ką saloje pamatėme per dvi dienas keliaudami pėstute, buvo kur kas įspūdingiau.

Gamtos kūrinys Wied il-Mielah − akmeninis langas į jūrą

Ta’Pinu vienuolynas

Čia pirmą kartą sėdome į autobusą ir važiavome apžiūrėti sostinės Viktorijos. Miestą pasiekėme prieš pat nusileidžiant saulei, todėl turėjome tik valandą pasivaikščiojimui siauromis romantiškomis senamiesčio gatvelėmis. Sutemus susiradome puikią vietą vakarienei, kur galėjome paragauti tradicinių salos patiekalų: troškinto triušio, vietinės žuvies ir dešrelių, gardintų kalendromis. Viktorijoje tikrai rekomenduoju užsukti į Maldonado Bistro. Mums ten labai patiko! Vakarieniaudami sutarėme, jog rytoj būtinai sugrįšime į gražiąją salos sostinę Viktoriją. 

Aštunkojų salotos ir mėsos užkandis su figomis

Mėsos suktinis su figomis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vietinės jūros gėrybės

Vietinė pasta

 

 

 

 

 

 

 

 

Citadelė Viktorijoje

3-oji diena, šilta ir saldi: 18 716 žingsniai (13,3 km)

Kadangi rytas pasitiko lietumi bei stipriu vėju, sėdome į autobusą ir patraukėme toliau tyrinėti salos sostinės. Aplankėme senąjį miestą, UNESCO saugomą citadelę su nuostabia bažnyčia ir muziejais. Siauromis gatvelėmis išvaikščiojome senąją Viktoriją, pakeliui aplankydami bažnyčias ir užsukdami nuo lietaus pasislėpti vis į kitą senamiesčio kavinukę. Kava šioje saloje savo kokybe tikrai nusileidžia kaimynei Italijai, bet prie jos galite paprašyti įsimintino skonio vietinės kaktusų trauktinės. Iš saldumynų čia dažniausiai pateikiami sausainiai. Mes ragavome įdarytų datulėmis, traškių žiedų su medumi bei šviežia rikota įdarytų sicilietiškųjų Cannoli. Salos gyventojai didžiuojasi įvairių rūšių kvapniu medumi: laukinių čiobrelių, eukaliptų, apelsinų žiedų − jo tikrai verta paragauti. 

Viktorijos citadelės gyventojai

Siauros Viktorijos gatvelės

Maltoje, kaip ir Sicilijoje yra populiarūs cannoli

Orui negerėjant, vėl sėdome į autobusą ir patraukėme į pajūrio miestelį Xlendi. Tai nedidelis kurortinis miestelis, turintis gražius pasivaikščiojimo takus palei jūrą, kurių mums šį kartą nepavyko įveikti dėl lietingo oro ir stipraus vėjo. 

Spalvotos Gozietiškų namų durys ir langinės

O kitą rytą jau sėdome į autobusą ir traukėme keltu atgal į Maltos salą. Iki skrydžio turėjome kelias laisvas valandas, todėl dar aplankėme sostinę Valetą. Dviejų  valandų šiam miestui buvo tikrai per mažai, pasižadėjome čia būtinai sugrįžti kitą kartą ir ištyrinėti visą Maltos salą. 

Būtinai čia dar sugrįšiu!

Jei keliaudami po Gozo salą norėsite atrasti paslaptingus salos pasivaikščiojimo takus, labai rekomenduoju kreiptis į mūsų tautiečius gyvenančius šioje saloje – Rolandą ir Donatą. Jie sudaro ir saugiai veda turistus gražiausiais salos takais. Jų paslaugas rasite Airbnb sistemoje čia ir čia, bei tiesiogiai Facebook’e.

Su Gozo salos pėsčiųjų takų vedliais Rolandu ir Donatu

Gozo saloje verta paragauti: 

  • tradicinių pyragėlių pastizzi su sūria rikota;
  • tradicinių pyragėlių qassatat su sūriu, špinatais ir žirneliais;
  • šviežių ir pabrandintų vietinių sūrių gbejna;
  • pikantiško pyrago iš makaronų timpana;
  • tradicinio patiekalo −  triušienos pomidorų padaže;
  • vietinės žuvies lampuka;
  • tradicinių dešrelių su kalendromis zalzett Malti;
  • vyno iš vietinių vynuogių;
  • vietinio alaus Cisk.

Gozietiškos gėrybės

Gozietiškų pyragėlių įvairovė

Komentarai

Komentuokite