Kaip mes tekiname beržų sulą

Kai mudu su vyru, daugiau nei prieš dešimt metų, įsigijome Druskininkuose vasarnamį, laikui bėgant iš šalia jo augančių beržų kažkaip natūraliai, žiūrėdami kaip tai daro kaimynai, irgi pradėjome tekinti sulą. Sulą bandėme tekinti ir iš klevų, jų sula saldesnė ir bėga kiek anksčiau nei beržų. Bet kadangi šalia vasarnamio tik vienas klevas ir daug beržų, dažniausiai sulą tekiname iš beržų.

Dar iš vaikystės pamenu, kad pas močiutę pavasarį visada būdavo beržų sulos. Kai buvau maža, labiausiai patikdavo šviežia natūrali sula, o raugintos nemėgau. Mama pasakojo, kad pas jos senelius, Dzūkijos kaime, rūsyje stovėjo didelė statinė, kurią kiekvieną pavasarį pripildydavo beržų sulos, o jos viršų užberdavo avižų grūdais. Laikui bėgant avižos sudygdavo ir natūraliai sulą apsaugodavo nuo surūgimo bei pelėsio. Taip išsaugotą sulą jie gerdavo net vasarą.

Beržų sulą tekiname kovo mėnesį, bet šis procesas labiausiai priklauso nuo oro sąlygų. Kai oro temperatūra jau būna teigiama (apie +5) ir pradeda labiau šviesti saulė, tada jau ir sula pradeda tekėti. Ji dažniausiai teka apie kelias savaites. Vieną pavasarį visai atsitiktinai sužinojau kad jau yra sulos. Pro vasarnamio langą pastebėjau, kaip atskridęs paukštis prasikirto klevo kamiene skylutę ir gėrė sulą. Tada supratau, kad ir mums pats laikas tekinti sulą. Kai jau sula bėga, tai jos iš viename medyje išgręžtos skylutės prilaša nuo 2 iki 4 litrų. Jei naktys būna šaltos, tai sula sustingsta ir per naktį nelaša. Pati skaniausia ir saldžiausia pati pirmoji iš medžio išvarvėjusi sula. Labiausiai mėgstu šviežią ką tik nuo beržo parneštą šviežią ir šaltą sulą, man ji pati skaniausia.

 

Sulos tekinimas jau tapo mūsų šeimos tradicija, už šį procesą mūsų šeimoje atsakingas mano vyras Martynas, o mano pareiga stebėti, kad sula turėtų kur lašėti ir neperbėgtų. Būdama vasarnamyje kiekvieną rytą einu tikrinti kiek prilašėjo iš beržų sulos, pilnus butelius parnešu namo, o tuščius statau prie medžių. Mano vyras sugalvojo ypatingai švarų sulos tekinimo būdą, kurio niekur kitur nesu mačiusi. Jis 5 mm grąžtu pragręžia apie 5 cm gylio skylutes medyje, kad kuo mažiau pasižeistų, o tada į skylutę įstato vaistinėje pirktą lašelinę sistemą (skirtą vaistams į veną lašinti) tik be adatos. Lašelinės vamzdelį įkiša į siaurakaklį butelį, į kurį švariai laša sula. Taip lašinant sulą, į ją neprikrenta šiukšlių ir nepriskrenda pirmųjų pavasario vabzdžių. Baigę lašinti sulą, medį užtaisome mediniais kaištukais ir patepame sodo tepalu.

Kai būna pats sulos lašėjimo sezonas, jos pritekiname iš medžių tiek daug, kad net neturime kur tėti, tada apdaliname kaimynus ir jos dar lieka. Kadangi sula šaldytuve gali išstovėti iki penkių dienų, tai norint išsaugoti ją ilgiau reikia rauginti arba konservuoti. Beje, sulą galima ir šaldyti, bet tam reikalui reikia turėti didelį šaldiklį. Aš dažniausiai sulą rauginu į ją įmesdama razinų ir jauną juodųjų serbentų šakelę.

Apie sulos tekinimą esu rašiusi ir savo pirmojoje knygoje “Sezoninė Virtuvė”. Raugintos sulos receptus dar prieš 5 metus esu įkėlusi į savo tinklaraštį, jie čia, o šį pavasarį ir “Beatos žurnalas” išspausdino mano beržų sulos tekinimo patirtį savo pavasario žurnale.

Šį savaitgalį beržų sulos dar prisivarvinome pilnus stiklainius! Dar ne vėlu šį uždegantį procesą išbandyti ir jums 🙂